Šiandieninė dizaino mokykla plečia akiračius ne tik žvelgdama į ateitį ir patalpas dekoruoja ne vien spalvoto plastiko instaliacijomis. Nepamirštami ir klasika tapę deriniai. Dizainu besidominčių ir jau šios srities profesionalų dėmesį tebekausto įdomiausias dizaino tendencijas kuriantys Skandinavijos šalių kūrėjai.
Šiandien sunkiai įsivaizduotume savo gyvenimą be minkštų baldų ir gražiausių apmušalų. Tačiau iki 18-to amžiaus vienintelis sunkių, medinių suolų paminkštinimas buvo tik padėta pagalvėlė. Tokiu komfortu mėgavosi tik turtingieji, o paprasti žmonės savo strėnas vargino ant kur kas mažiau patogių baldų.
Kiekvienas metais vis daugiau žmonių pradeda dirbti iš namų. Iš pirmo žvilgsnio tai geras sprendimas tiek įmonei, tiek žmogui. Verslo organizacijai nereikia nuomoti ir įrenginėti papildomos darbo vietos, o žmogui nereikia kiekvieną rytą per spūstis keliauti į miesto centre esantį biurą. Vis dėlto, dirbant iš namų iškyla naujų problemų. Viena iš jų: kaip įsirengti darbo kambarį.
Sukurti aplinką, kurioje bus jauku, daugeliui žmonių tik iš pirmo žvilgsnio paprastas uždavinys. Įprastai galvojama, kad interjero kūrimu gali užsiimti beveik bet kas. Dėl šios priežasties interjero kūrimo, patalpų spalvų parinkimo bei baldų išrinkimo užduotys patikimos bet kam, kas sutinka šią užduotį apsiimti. Paprastai tokia istorija turi dvi galimas pabaigas: arba atsakingas žmogus sukuria per daug konservatyvų interjerą arba sukuria aplinką, kuri daugeliui žmonių nėra priimtina. Taigi, norėdami atrasti patį geriausią interjero sprendimą skaitykite šį straipsnį toliau.
Baldų apmušimas minkštaisiais audiniais šiuo metu nebesukelia jokios nuotabos, o prieš kelis šimtmečius tai buvo neregėtos prabangos ir pažangos ženklas. Dažniausiai minkšti baldai būdavo apmušami tekstilės audiniu arba oda ir išskirtinai tik sėdynės dalis. Tradiciškai baldų apmušalams būdavo naudojami arklio, karvės ar kiaulės plaukai, kokoso plaušai, šiaudai, šienas, linas ir kitos natūralios medžiagos.
Biuro patalpos reikalingos beveik kiekvienam verslui, taigi, paklausa centrinėje miesto dalyje visada yra geidžiamas verslininkų laimikis. Tiesa, ne visada patalpų nuomos sandėriai rutuliojasi sėkmingai. Ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai kompanijos išsinuomoja didesnes patalpas, nei yra reikalingos jų darbuotojams. Tuo tarpu ilgalaikės nuomos sutartys nepalieka erdvės susitarimams – mokėti nuomą reikia.
Ûkininkas pasakys, kad darbo vieta, tai kviečių laukas, daržas ir tvartas. Statybininkas papasakos apie statybų aikštelę, o profesionalus vairuotojas teigs, kad jam darbo vieta yra prie automobilio vairo. Šiandien skirtingų profesijų specialistai dirba skirtingose darbo vietose. Tiesa, jau dabar pastebimos tendencijos atskleidžia, kad jau po kelių dešimčių metų daugelis darbo vietų bus visiškai pasikeitusios. Galbūt visų mūsų darbo vieta po 50 metų bus kaip šiandieninio biuro darbuotojo: kambarys, kuriame stovi biuro baldai ir kompiuteris?
Viliamas Morisas viena ryškiausių, spalvingiausių XIX amžiaus vidurio asmenybių. Jis gimė 1834 m. ir iki pat 1896 m., kuomet iškeliavo anapilin, ženklino savo meni¬ne, kūrybine, visuomenine bei politine veikla Didžiosios Britanijos kultūrinį gyveni¬mą. Kaip karštas gotikos atgimimo šalininkas jis vienas pirmųjų pasisakė prieš eklektizmą, neskoningumą, meno beprasmiškumą. Morisas buvo amatų atgaivinimo inici¬atorius, artimai bendravo su prerafaelitais. Nors prerafaelitų judėjimą šeštojo dešimtmečio pradžioje užgožė aktyviai besiveržiantis romantizmas, tačiau 1856 m. Rossetti kartu su Morisu vėl atgaivino brolijos veiklą, tik kiek kitokia kryptimi. Viduramžių, renesanso italų litera¬tūra, architektūra, amatininkų darbai, žavėję prerafaelitus, paskatino atkurti prarastą amatų prestižą. Dailininkai atsigręžė į patį kūrybos procesą - darbą, kuris viduramžių ir antikos laikais buvo neatsiejamas nuo kūrybos ir paliko žmonijai neįkainojamų meninių vertybių.
XIX amžiaus pabaigoje pradeda ryškėti estetinis sąjūdis. Estetines idėjas subrandino viduramžių kultūros idealizavimas, amatų atgimimas, prerafaelitų kūryba. Simbolizmas dailėje buvo glaudžiai susijęs su literatūra, muzika, kūrėjų, nenorėjusių taikytis su realistiniu, tiesmukišku gyvenimo atspindžiu, nuotaikomis.
Amžių sandūroje susiformavusį naujojo meno laikotarpį kai kurie tyrinėtojai apibūdina kaip visą devynioliktąjį šimtmetį trukusio dailės ciklo (1800-1900) apibendrintą pabaigą. Šią mintį simboliškai galėtų patvirtinti 1900 metais vykusi Pasaulinė paroda Paryžiuje, kurioje atsiskleidė įvairiapusiška, daugiasluoksnė naujojo meno - secesijos panorama ir visuotinai įsitvirtino dekoratyviojo, taikomojo meno krypties pavadinimas art nouveau.