Kūdikis neatpažįstamai pakeičia viską gyvenime – taip pat ir namus. Tačiau labai dažnai būsto interjeras patiria kardinalių permainų dar gerokai iki mažylio gimimo, mat būsimoms mamytėms būdingas specifinis erdvės ir spalvų suvokimas.
Daugelis būsimų mamų, dar nė nenutuokdamos apie savo „įdomią“ būklę, pradeda aktyviai keisti namų aplinką. Taip, anot psichologų, pasireiškia vadinamasis lizdelio sukimo instinktas. Na, o kai jau sužinoma džiugioji naujiena, būsto pertvarkos ir remonto griebiamasi su dar didesniu užsidegimu. Dažnai net pamirštant, jog remonto metu neišvengiami lako ir dažų kvapai, dulkės, nauji baldai kelia grėsmę būsimos mamytės sveikatai, todėl nėščiosios dalyvavimas remonte būtinai sukelia skandalingą jos artimųjų reakciją.
Nenumaldomas troškimas pakeisti namų interjerą (arba apskritai pačius namus) nėra šiaip nėščiosios užgaida kaip ledai ar marinuoti agurkėliai. Net jei remontas buvo darytas visai neseniai – išklijuoti nauji tapetai, perstumdyti baldai, – visa tai buvo daryta suaugusiųjų, na, geriausiu atveju, vyresniųjų vaikų patogumui. Netrukus atsirasiantis mažylis turės ypatingų poreikių.
RAUDONA ŠVIESA: TABU
Idealiomis sąlygomis tokį remontą derėtų pradėti bent prieš metus iki planuojamo nėštumo. Būtent tiek laiko reikia, kad visos kenksmingosios medžiagos, esančios dažuose, klijuose, glaiste ir kitose statybų medžiagose, visiškai išsivėdintų iš buto. Bet kokia chemija pavojinga kūdikio sveikatai – ypač pirmaisiais vaisiaus vystymosi mėnesiais.
Jeigu remonto jau niekaip neišvengti, reikia bent laikytis tam tikrų saugumo taisyklių.
Svarbiausias dalykas: kad ir kaip būsimoji mama gerai jaustųsi pirmąjį nėštumo trimestrą, prie remonto darbų jai geriau nesiartinti per patrankos šūvį. Specifiniai kvapai, chemikalų garai gali sukelti toksikozę, net jei jos iki tol ir nebuvo. Be to, medžiagos, dirginančios kvėpavimo takų gleivinę, gali išprovokuoti alergijas, infekcines ligas. O per remontą nuolat atviros durys ir langai yra tiesiausias kelias peršalimo link. Taigi kol vyksta remontas, geriausia „evakuotis“ į kitą būstą.
Specialistai pataria rinktis tik tuos dažus, kurių sudėtyje nėra metalų, o baldus – geriau iš natūralaus vientiso medžio ir apmuštus natūraliu audiniu, nes sintetikoje ir presuotų medžio drožlių plokštėse yra formaldehido bei fenolio – itin kenksmingų medžiagų, kurios labai ilgai neišsivėdina.
Remontas būsimoms mamoms (kad ir kaip knietėtų viską kontroliuoti) yra tabu dar ir dėl to, kad joms negalima kelti sunkių daiktų. Kiekvienos nėščiosios atvejis, žinoma, yra individualus: vienos ramiai darbuojasi elektriniu grąžtu, o kitoms užtenka palypėti ant taburetės, kad atsidurtų ligoninėje. Tad geriau jau tegul gydytojas sprendžia, kokie fiziniai krūviai leistini.
ŽALIA ŠVIESA: KELIĄ VAIZDUOTEI!
Suprantama, šiek tiek apmaudu, kai kūrybinės mintys trykšta fontanu, o pasireikšti draudžiama. Tačiau prieš susikrimsdamos prisiminkite profesionalius interjero dizainerius: ar nors vienas jų, suprojektavęs vonios kambario interjerą, pats puolė keisti vandentiekio vamzdžius ir klijuoti plyteles? Būtent!
Verčiau įsitaisykite patogiai ant sofos, „apsiginkluokite“ specializuotais namų interjero leidiniais ir imkitės kūrybos. Galima būsimo interjero eskizus nusikopijuoti nuo žurnalų, galima panaršyti internete – svarbu nepersitempti, nesinervinti ir nesijausti nereikalinga.
Kalbant apie remontą, nėščioji turėtų būti ne eilinė juodadarbė, o kūrybinė varomoji jėga, mūza ir įkvėpėja. Bet jei jau labai norisi prikišti nagučius, galima čiupti į rankas telefoną ir suorganizuoti viską, ko reikia remontui: rasti darbininkų brigadą, sužinoti, kur galima įsigyti pigesnių statybų medžiagų, paskui – rinktis baldus, pagalvėles ant baldų, užuolaidas, visokius niekučius namams papuošti. To visiškai pakaks lizdelio instinktui patenkinti ir nereikės iššvaistyti visų jėgų.
GELTONA ŠVIESA: SUSTOKITE IR PAMĄSTYKITE
Nėštumas turi vieną neginčijamą pranašumą: moteris, nesibaimindama, jog bus palaikyta keistuole, gali tenkinti visus savo kaprizus. Tačiau kaprizai maistui ar sentimentaliems filmams yra viena. O štai planuojant interjerą savo įgeidžius reikėtų suvaldyti.
Vieną gražią dieną kylantis nenumaldomas noras nudažyti kambario sienas citrinų spalva su violetinėmis gėlytėmis kaip tik ir yra vienas tų kaprizų, kuriems nereikėtų pataikauti. Hormonų audros su visomis jų pasekmėmis tęsiasi vos devynis mėnesius, o gyventi tokiame kambaryje teks mažiausiai penketą metelių – iki kito remonto. Yra didelė tikimybė, kad gimus kūdikiui didžioji dalis dizaino sprendimų, subrandintų nėštumo laikotarpių, jums nebeatrodys tokie genialūs. Bet nebebus nei laiko, nei jėgų, nei pinigų tokio „vaizduotės polėkio“ pasekmėms ištaisyti.
Dar viena daugumos „nėščių“ interjerų tragedija – minkšti žaislai ir kiti vaikiški niekučiai. Kačiukais, meškučiais, širdelės formos pagalvėlėmis nuklojami visi visų kambarių paviršiai neaplenkiant virtuvės ir nepasigailint net sienų – besilaukiančios moterys dažnai puola į šį kraštutinumą.
Atminkite: vaikai auga labai greitai. O jums ir kitiems šeimos nariams irgi reikalinga sava, suaugusiųjų erdvė namuose.
Saiko jausmas, beje, labai svarbus ir nustatant remonto mastą. Gerai, jeigu lėšos leidžia pakeisti namuose absoliučiai viską. O jeigu ne?
Bet net ir tuo atveju, kai galima sau leisti „globalinį“ remontą, derėtų prisiminti, kad šis procesas mūsų laikais neprognozuojamas ir gali užsitęsti gerokai ilgiau, nei planavote. Nebus labai smagu, jei vaikelis gims, o į namus vis dar bus negalima nė kojos įkelti.
Dar viena mūsų kraštų mamoms būdinga „aistra“ – prisirišimas prie tam tikrų spalvų. Kad ir tradicinis įsitikinimas, jog visi berniuko daiktai, pradedant jo kambariu ir baigiant drabužėliais, turi būti melsvi, mergaitės – rožiniai.
Spalvų gama šiomis dviem neapsiriboja. Pamirškite tradicijas nors trumpam. Spalvas mažylio kambariui žinovai pataria rinktis neutralias – pavyzdžiui, gelsvą arba žalsvą, švelniai violetinę. Tokiame interjere ir kūdikis, ir suaugusieji jausis geriau nei rožiniais kaspinėliais ir gėlytėmis nukabinėtoje „šventykloje“.
Daugelis būsimų mamų, dar nė nenutuokdamos apie savo „įdomią“ būklę, pradeda aktyviai keisti namų aplinką. Taip, anot psichologų, pasireiškia vadinamasis lizdelio sukimo instinktas. Na, o kai jau sužinoma džiugioji naujiena, būsto pertvarkos ir remonto griebiamasi su dar didesniu užsidegimu. Dažnai net pamirštant, jog remonto metu neišvengiami lako ir dažų kvapai, dulkės, nauji baldai kelia grėsmę būsimos mamytės sveikatai, todėl nėščiosios dalyvavimas remonte būtinai sukelia skandalingą jos artimųjų reakciją.
Nenumaldomas troškimas pakeisti namų interjerą (arba apskritai pačius namus) nėra šiaip nėščiosios užgaida kaip ledai ar marinuoti agurkėliai. Net jei remontas buvo darytas visai neseniai – išklijuoti nauji tapetai, perstumdyti baldai, – visa tai buvo daryta suaugusiųjų, na, geriausiu atveju, vyresniųjų vaikų patogumui. Netrukus atsirasiantis mažylis turės ypatingų poreikių.
RAUDONA ŠVIESA: TABU
Idealiomis sąlygomis tokį remontą derėtų pradėti bent prieš metus iki planuojamo nėštumo. Būtent tiek laiko reikia, kad visos kenksmingosios medžiagos, esančios dažuose, klijuose, glaiste ir kitose statybų medžiagose, visiškai išsivėdintų iš buto. Bet kokia chemija pavojinga kūdikio sveikatai – ypač pirmaisiais vaisiaus vystymosi mėnesiais.
Jeigu remonto jau niekaip neišvengti, reikia bent laikytis tam tikrų saugumo taisyklių.
Svarbiausias dalykas: kad ir kaip būsimoji mama gerai jaustųsi pirmąjį nėštumo trimestrą, prie remonto darbų jai geriau nesiartinti per patrankos šūvį. Specifiniai kvapai, chemikalų garai gali sukelti toksikozę, net jei jos iki tol ir nebuvo. Be to, medžiagos, dirginančios kvėpavimo takų gleivinę, gali išprovokuoti alergijas, infekcines ligas. O per remontą nuolat atviros durys ir langai yra tiesiausias kelias peršalimo link. Taigi kol vyksta remontas, geriausia „evakuotis“ į kitą būstą.
Specialistai pataria rinktis tik tuos dažus, kurių sudėtyje nėra metalų, o baldus – geriau iš natūralaus vientiso medžio ir apmuštus natūraliu audiniu, nes sintetikoje ir presuotų medžio drožlių plokštėse yra formaldehido bei fenolio – itin kenksmingų medžiagų, kurios labai ilgai neišsivėdina.
Remontas būsimoms mamoms (kad ir kaip knietėtų viską kontroliuoti) yra tabu dar ir dėl to, kad joms negalima kelti sunkių daiktų. Kiekvienos nėščiosios atvejis, žinoma, yra individualus: vienos ramiai darbuojasi elektriniu grąžtu, o kitoms užtenka palypėti ant taburetės, kad atsidurtų ligoninėje. Tad geriau jau tegul gydytojas sprendžia, kokie fiziniai krūviai leistini.
ŽALIA ŠVIESA: KELIĄ VAIZDUOTEI!
Suprantama, šiek tiek apmaudu, kai kūrybinės mintys trykšta fontanu, o pasireikšti draudžiama. Tačiau prieš susikrimsdamos prisiminkite profesionalius interjero dizainerius: ar nors vienas jų, suprojektavęs vonios kambario interjerą, pats puolė keisti vandentiekio vamzdžius ir klijuoti plyteles? Būtent!
Verčiau įsitaisykite patogiai ant sofos, „apsiginkluokite“ specializuotais namų interjero leidiniais ir imkitės kūrybos. Galima būsimo interjero eskizus nusikopijuoti nuo žurnalų, galima panaršyti internete – svarbu nepersitempti, nesinervinti ir nesijausti nereikalinga.
Kalbant apie remontą, nėščioji turėtų būti ne eilinė juodadarbė, o kūrybinė varomoji jėga, mūza ir įkvėpėja. Bet jei jau labai norisi prikišti nagučius, galima čiupti į rankas telefoną ir suorganizuoti viską, ko reikia remontui: rasti darbininkų brigadą, sužinoti, kur galima įsigyti pigesnių statybų medžiagų, paskui – rinktis baldus, pagalvėles ant baldų, užuolaidas, visokius niekučius namams papuošti. To visiškai pakaks lizdelio instinktui patenkinti ir nereikės iššvaistyti visų jėgų.
GELTONA ŠVIESA: SUSTOKITE IR PAMĄSTYKITE
Nėštumas turi vieną neginčijamą pranašumą: moteris, nesibaimindama, jog bus palaikyta keistuole, gali tenkinti visus savo kaprizus. Tačiau kaprizai maistui ar sentimentaliems filmams yra viena. O štai planuojant interjerą savo įgeidžius reikėtų suvaldyti.
Vieną gražią dieną kylantis nenumaldomas noras nudažyti kambario sienas citrinų spalva su violetinėmis gėlytėmis kaip tik ir yra vienas tų kaprizų, kuriems nereikėtų pataikauti. Hormonų audros su visomis jų pasekmėmis tęsiasi vos devynis mėnesius, o gyventi tokiame kambaryje teks mažiausiai penketą metelių – iki kito remonto. Yra didelė tikimybė, kad gimus kūdikiui didžioji dalis dizaino sprendimų, subrandintų nėštumo laikotarpių, jums nebeatrodys tokie genialūs. Bet nebebus nei laiko, nei jėgų, nei pinigų tokio „vaizduotės polėkio“ pasekmėms ištaisyti.
Dar viena daugumos „nėščių“ interjerų tragedija – minkšti žaislai ir kiti vaikiški niekučiai. Kačiukais, meškučiais, širdelės formos pagalvėlėmis nuklojami visi visų kambarių paviršiai neaplenkiant virtuvės ir nepasigailint net sienų – besilaukiančios moterys dažnai puola į šį kraštutinumą.
Atminkite: vaikai auga labai greitai. O jums ir kitiems šeimos nariams irgi reikalinga sava, suaugusiųjų erdvė namuose.
Saiko jausmas, beje, labai svarbus ir nustatant remonto mastą. Gerai, jeigu lėšos leidžia pakeisti namuose absoliučiai viską. O jeigu ne?
Bet net ir tuo atveju, kai galima sau leisti „globalinį“ remontą, derėtų prisiminti, kad šis procesas mūsų laikais neprognozuojamas ir gali užsitęsti gerokai ilgiau, nei planavote. Nebus labai smagu, jei vaikelis gims, o į namus vis dar bus negalima nė kojos įkelti.
Dar viena mūsų kraštų mamoms būdinga „aistra“ – prisirišimas prie tam tikrų spalvų. Kad ir tradicinis įsitikinimas, jog visi berniuko daiktai, pradedant jo kambariu ir baigiant drabužėliais, turi būti melsvi, mergaitės – rožiniai.
Spalvų gama šiomis dviem neapsiriboja. Pamirškite tradicijas nors trumpam. Spalvas mažylio kambariui žinovai pataria rinktis neutralias – pavyzdžiui, gelsvą arba žalsvą, švelniai violetinę. Tokiame interjere ir kūdikis, ir suaugusieji jausis geriau nei rožiniais kaspinėliais ir gėlytėmis nukabinėtoje „šventykloje“.