Mėgstama sofa arba fotelis dažnam yra šis tas daugiau nei paprastas interjero objektas – jis simbolizuoja namų židinio jaukumą ir šilumą. Tačiau kad liktų toks ilgą laiką, baldas turėtų atitikti bent tris pagrindinius kriterijus: būti minkštas, lengvai valomas ir neišblukti.
Bet štai čia ir kyla problema: kaip įsigyti minėtus kriterijus atitinkantį baldą ir nepakenkti savo sveikatai bei gyvenamajai aplinkai? Juk baldų apmušalai tampa atsparūs purvui ir išblukimui tik tuomet, kai juos apdoroja specialiomis cheminėmis medžiagomis. Tad ar apskritai galima laikyti kokius nors baldų apmušalus natūraliais net tuomet, jei jie išausti iš grynos vilnos ar medvilnės be jokios sintetikos priemaišų? Arba odinės sofos ir foteliai – ar jie tikrai tokie jau saugūs?
Bet štai čia ir kyla problema: kaip įsigyti minėtus kriterijus atitinkantį baldą ir nepakenkti savo sveikatai bei gyvenamajai aplinkai? Juk baldų apmušalai tampa atsparūs purvui ir išblukimui tik tuomet, kai juos apdoroja specialiomis cheminėmis medžiagomis. Tad ar apskritai galima laikyti kokius nors baldų apmušalus natūraliais net tuomet, jei jie išausti iš grynos vilnos ar medvilnės be jokios sintetikos priemaišų? Arba odinės sofos ir foteliai – ar jie tikrai tokie jau saugūs?
Na, oda, be jokios abejonės, savo kilme yra natūrali medžiaga, tačiau tuo tas natūralumas ir baigiasi (netikėkite priešingai tvirtinančiomis reklamomis). Prieš tapdama baldo apmušalu, oda turi būti intensyviai apdorota – ir daugiausia cheminėmis medžiagomis. Tas procesas vadinamas odos rauginimu ir be jo odiniai baldų apmušalai ilgai netarnautų – labai greitai pradėtų tiesiog pūti.
Pagrindinės odos rauginimo medžiagos yra įvairūs chromo junginiai. Jie giliai įsiskverbia į odą ir lieka joje visiems laikams, tačiau į atmosferą nepatenka – vadinasi, nekenkia ir žmogaus sveikatai. Bent jau iki tam tikro laiko. Mat bet kokio produkto ekologiškumas turėtų būti vertinamas įvairiapusiškai: nekenksminga turėtų būti ne tik daikto eksploatacija, bet ir gamyba bei utilizavimas. O su chromuota oda šiuo atžvilgiu anaiptol ne viskas yra gerai. Todėl vis daugiau stambių odinių baldų gamintojų grįžta prie senovinio odos apdorojimo būdo – rauginimo augaliniuose ekstraktuose. Šiuo metu odinius baldus, kuriuose nėra kenksmingųjų medžiagų, gamina kelios didelės firmos: prancūzų „Ligne Roset“, vokiečių „Rolf Benz“, „Bruhl & Sippold“, „WK Wohnen“, „deSede“ ir kt.
Dar mažiau yra gamintojų, odos rauginimui naudojančių tirpalus tik iš medžių lapų ir vaisių, surinktų nepadarant žalos pačiam augalui. Specialistų tvirtinimu, tokiu tirpalu apdorota oda yra netoksiška ir nekenksminga aplinkai. Ekologiški odiniai baldų apmušalai kokybe beveik nenusileidžia apdorotiesiems chromu – gal tik yra kiek mažiau patvarūs. (Pavyzdžiui, vokiečių firma „Wasa“ visiškai atsisakė gamyboje naudoti chromą.)
Dar viena probleminė sritis – odos dažymas. Nesvarbu, kokiu būdu – ekologišku ar ne, – būtų apdorota oda, jai dažyti paprastai naudojami sintetiniai aniliniai dažai. Taip yra dėl to, kad natūralių dažiklių spalvų gama labai ribota – galimi tik trys variantai: smėlio, ruda ir juoda spalva. Be to, tokie dažikliai nepasižymi atsparumu saulės poveikiui, tad baldai greitai išblunka.
Tiesa, žodis „aniliniai“ dažų pavadinime šiais laikais vartojamas tik iš įpratimo. Gana toksiškas anilinas, naudotas sintetinių dažiklių gamyboje, jau seniai pakeistas mažiau kenksmingomis medžiagomis.
Odai dažyti taikoma speciali technologija: dėl jos dažai nepadengia odos paviršiaus vientisu nelaidžiu sluoksniu, o įsiskverbia į pačią odą per jos poras nesugadindami faktūros – t.y. išsaugodami natūralų odos raštą. Taip nudažyta oda laikoma kokybiškiausia – net perbraukus ranka tokia oda aptrauktą baldą juntama maloni ne visiškai lygaus paviršiaus šiluma.
Galiausiai paskutinis kriterijus, verčiantis susimąstyti prieš įsigyjant odinius baldus, yra jų valymas.
Baldus gaminančios firmos, naudojančios tradicines technologijas, išmirko odą specialiuose cheminiuose tirpaluose, kad ji mažiau teptųsi. Kiek tie tirpalai kenksmingi, galima tik spėlioti. Tad jei nenorite rizikuoti, pirkite tik ekologišką švarią gamybą praktikuojančių firmų baldus. Tik turėkite omenyje, jog tuomet teks kuo toliau nuo savo mylimos odinės sofos laikyti raudonąjį vyną, kavą ir vaisių sultis, nes jų dėmes išvalyti iš ekologiškomis medžiagomis apdorotos odos labai sunku.
Jeigu toks nemalonus dalykas vis dėlto nutinka – apliejate baldą sultimis ar kava, – negalima gaišti nė minutės. Gali būti, kad jums net pavyks išvalyti dėmę.
Jei baldai apmušti alkantara (verstos odos pakaitalu), juos valyti šiek tiek paprasčiau – specialiai apmušalams skirtas valantis skystis paprastai nepalieka nė dėmelės, nuvalo visą purvą. Tam tikromis aplinkybėmis tokius apmušalus netgi galima išskalbti skalbyklėje. Išoriškai alkantara labai panaši į veliūrą, tačiau prižiūrėti ją gerokai paprasčiau. Išskyrus vieną „bet“: ekologai skersakiuoja į alkantarą ir dažniau jos nerekomenduoja nei rekomenduoja.
Gal dėl to, kad ši medžiaga – šimtaprocentinė sintetika. Jos gamyboje naudojamos įvairių rūšių plastmasės, kurios turi pereiti ilgą cheminio bei mechaninio apdorojimo procesą, kol virsta mikropluoštu. Nuodugnesnės alkantaros gamybos proceso smulkmenos – ją sukūrusios italų firmos komercinė paslaptis.
Aišku, yra ir visada bus žmonių, kurie sąmoningai neperka odinių baldų dėl moralinių sumetimų – juk vien tik nedidukei dvivietei sofai pagaminti reikia keturių gyvulių odų! Ką gi, jiems yra ir daugiau iš ko rinktis.
Tarp gausybės rūšių baldų apmušalų, dabar esančių rinkoje, galima rasti tokius, kurie atitiks net įnoringiausio individo skonį ir poreikius. Specialistai pataria tik viena: pirmenybę teikti natūralioms, o ne sintetinėms medžiagoms. Vilna, medvilnė, linas, šilkas pranašesni ir tuo, kad mažiau įsielektrina – vadinasi, mažiau traukia dulkes. Nors ir tokias natūralias medžiagas šiais laikais natūraliomis galima vadinti tik sąlyginai. Mat dabar net avių niekas nebekerpa rankomis – apipurškia specialiais chemikalais ir vilna nuslenka pati. Su medvilne tas pats: 25 pesticidų „dušai“, ir lapeliai nukrenta patys... Tekstilės pramonėje iš viso naudojama apie 8000 skirtingų cheminių medžiagų, užtikrinančių, kad audiniai nesiglamžytų, neišdiltų, mažiau purvintųsi, gerai skalbtųsi ir neišsitampytų.
Tiesa, kai kurios Europos kompanijos pasuko kitu keliu – visiškai liovėsi savo gamybos procesuose naudoti chemikalus. Jos audinių arba visai nebalina, arba balina nenaudodamos chloro, dažo juos tik natūraliais augaliniais dažais. Patiems audiniams nuausti irgi naudoja tik ekologiškai augintą žaliavą. (Pastaruosius kelerius metus Vakaruose labai paplito specialus ant įvairių gaminių dedamas spaudas „Green Cotton“, reiškiantis, jog produkto gamyboje panaudota medvilnė buvo užauginta, surinkta ir apdorota nenaudojant nei pesticidų, nei chloro, nei sunkiųjų metalų turinčių dažų.)
Pavyzdžiui, tikrai ekologišką produkciją gamina šveicarų firma „Rohner“ – pagrindinė apmušalų tiekėja tokioms baldų gamintojoms kaip „Giroflex“, „Vitra“, „Wilkhan“. Kaip aplinkai ir žmonėms draugiškas gamintojas reikėtų paminėti ir Austrijos firmą „Grune Erde“, prancūzų „Ligne Roset“, vokiečių „Schluter“, „WK Wohnen“, „Gemay“, „Wolkenweich“. Visos jos gamina minkštuosius baldus su ekologiškai švariais apmušalais.
Yra kelios kompanijos, šiuo metu užsiimančios naujos konstrukcijos minkštųjų baldų kūrimu: jų apmušalus galima tiesiog nuimti ir išskalbti namuose.
Tokie baldai turėtų aibę pranašumų – pavyzdžiui, apmušalams naudojamų medžiagų nebereikėtų mirkyti chemikaluose, kad jie taptų mažiau tepūs. Be to, su mėgstamais baldais nereikėtų skirtis net ir tuomet, kai jų apmušalai susidėvėtų – pakaktų juos pakeisti.
Pagrindinės odos rauginimo medžiagos yra įvairūs chromo junginiai. Jie giliai įsiskverbia į odą ir lieka joje visiems laikams, tačiau į atmosferą nepatenka – vadinasi, nekenkia ir žmogaus sveikatai. Bent jau iki tam tikro laiko. Mat bet kokio produkto ekologiškumas turėtų būti vertinamas įvairiapusiškai: nekenksminga turėtų būti ne tik daikto eksploatacija, bet ir gamyba bei utilizavimas. O su chromuota oda šiuo atžvilgiu anaiptol ne viskas yra gerai. Todėl vis daugiau stambių odinių baldų gamintojų grįžta prie senovinio odos apdorojimo būdo – rauginimo augaliniuose ekstraktuose. Šiuo metu odinius baldus, kuriuose nėra kenksmingųjų medžiagų, gamina kelios didelės firmos: prancūzų „Ligne Roset“, vokiečių „Rolf Benz“, „Bruhl & Sippold“, „WK Wohnen“, „deSede“ ir kt.
Dar mažiau yra gamintojų, odos rauginimui naudojančių tirpalus tik iš medžių lapų ir vaisių, surinktų nepadarant žalos pačiam augalui. Specialistų tvirtinimu, tokiu tirpalu apdorota oda yra netoksiška ir nekenksminga aplinkai. Ekologiški odiniai baldų apmušalai kokybe beveik nenusileidžia apdorotiesiems chromu – gal tik yra kiek mažiau patvarūs. (Pavyzdžiui, vokiečių firma „Wasa“ visiškai atsisakė gamyboje naudoti chromą.)
Dar viena probleminė sritis – odos dažymas. Nesvarbu, kokiu būdu – ekologišku ar ne, – būtų apdorota oda, jai dažyti paprastai naudojami sintetiniai aniliniai dažai. Taip yra dėl to, kad natūralių dažiklių spalvų gama labai ribota – galimi tik trys variantai: smėlio, ruda ir juoda spalva. Be to, tokie dažikliai nepasižymi atsparumu saulės poveikiui, tad baldai greitai išblunka.
Tiesa, žodis „aniliniai“ dažų pavadinime šiais laikais vartojamas tik iš įpratimo. Gana toksiškas anilinas, naudotas sintetinių dažiklių gamyboje, jau seniai pakeistas mažiau kenksmingomis medžiagomis.
Odai dažyti taikoma speciali technologija: dėl jos dažai nepadengia odos paviršiaus vientisu nelaidžiu sluoksniu, o įsiskverbia į pačią odą per jos poras nesugadindami faktūros – t.y. išsaugodami natūralų odos raštą. Taip nudažyta oda laikoma kokybiškiausia – net perbraukus ranka tokia oda aptrauktą baldą juntama maloni ne visiškai lygaus paviršiaus šiluma.
Galiausiai paskutinis kriterijus, verčiantis susimąstyti prieš įsigyjant odinius baldus, yra jų valymas.
Baldus gaminančios firmos, naudojančios tradicines technologijas, išmirko odą specialiuose cheminiuose tirpaluose, kad ji mažiau teptųsi. Kiek tie tirpalai kenksmingi, galima tik spėlioti. Tad jei nenorite rizikuoti, pirkite tik ekologišką švarią gamybą praktikuojančių firmų baldus. Tik turėkite omenyje, jog tuomet teks kuo toliau nuo savo mylimos odinės sofos laikyti raudonąjį vyną, kavą ir vaisių sultis, nes jų dėmes išvalyti iš ekologiškomis medžiagomis apdorotos odos labai sunku.
Jeigu toks nemalonus dalykas vis dėlto nutinka – apliejate baldą sultimis ar kava, – negalima gaišti nė minutės. Gali būti, kad jums net pavyks išvalyti dėmę.
Jei baldai apmušti alkantara (verstos odos pakaitalu), juos valyti šiek tiek paprasčiau – specialiai apmušalams skirtas valantis skystis paprastai nepalieka nė dėmelės, nuvalo visą purvą. Tam tikromis aplinkybėmis tokius apmušalus netgi galima išskalbti skalbyklėje. Išoriškai alkantara labai panaši į veliūrą, tačiau prižiūrėti ją gerokai paprasčiau. Išskyrus vieną „bet“: ekologai skersakiuoja į alkantarą ir dažniau jos nerekomenduoja nei rekomenduoja.
Gal dėl to, kad ši medžiaga – šimtaprocentinė sintetika. Jos gamyboje naudojamos įvairių rūšių plastmasės, kurios turi pereiti ilgą cheminio bei mechaninio apdorojimo procesą, kol virsta mikropluoštu. Nuodugnesnės alkantaros gamybos proceso smulkmenos – ją sukūrusios italų firmos komercinė paslaptis.
Aišku, yra ir visada bus žmonių, kurie sąmoningai neperka odinių baldų dėl moralinių sumetimų – juk vien tik nedidukei dvivietei sofai pagaminti reikia keturių gyvulių odų! Ką gi, jiems yra ir daugiau iš ko rinktis.
Tarp gausybės rūšių baldų apmušalų, dabar esančių rinkoje, galima rasti tokius, kurie atitiks net įnoringiausio individo skonį ir poreikius. Specialistai pataria tik viena: pirmenybę teikti natūralioms, o ne sintetinėms medžiagoms. Vilna, medvilnė, linas, šilkas pranašesni ir tuo, kad mažiau įsielektrina – vadinasi, mažiau traukia dulkes. Nors ir tokias natūralias medžiagas šiais laikais natūraliomis galima vadinti tik sąlyginai. Mat dabar net avių niekas nebekerpa rankomis – apipurškia specialiais chemikalais ir vilna nuslenka pati. Su medvilne tas pats: 25 pesticidų „dušai“, ir lapeliai nukrenta patys... Tekstilės pramonėje iš viso naudojama apie 8000 skirtingų cheminių medžiagų, užtikrinančių, kad audiniai nesiglamžytų, neišdiltų, mažiau purvintųsi, gerai skalbtųsi ir neišsitampytų.
Tiesa, kai kurios Europos kompanijos pasuko kitu keliu – visiškai liovėsi savo gamybos procesuose naudoti chemikalus. Jos audinių arba visai nebalina, arba balina nenaudodamos chloro, dažo juos tik natūraliais augaliniais dažais. Patiems audiniams nuausti irgi naudoja tik ekologiškai augintą žaliavą. (Pastaruosius kelerius metus Vakaruose labai paplito specialus ant įvairių gaminių dedamas spaudas „Green Cotton“, reiškiantis, jog produkto gamyboje panaudota medvilnė buvo užauginta, surinkta ir apdorota nenaudojant nei pesticidų, nei chloro, nei sunkiųjų metalų turinčių dažų.)
Pavyzdžiui, tikrai ekologišką produkciją gamina šveicarų firma „Rohner“ – pagrindinė apmušalų tiekėja tokioms baldų gamintojoms kaip „Giroflex“, „Vitra“, „Wilkhan“. Kaip aplinkai ir žmonėms draugiškas gamintojas reikėtų paminėti ir Austrijos firmą „Grune Erde“, prancūzų „Ligne Roset“, vokiečių „Schluter“, „WK Wohnen“, „Gemay“, „Wolkenweich“. Visos jos gamina minkštuosius baldus su ekologiškai švariais apmušalais.
Yra kelios kompanijos, šiuo metu užsiimančios naujos konstrukcijos minkštųjų baldų kūrimu: jų apmušalus galima tiesiog nuimti ir išskalbti namuose.
Tokie baldai turėtų aibę pranašumų – pavyzdžiui, apmušalams naudojamų medžiagų nebereikėtų mirkyti chemikaluose, kad jie taptų mažiau tepūs. Be to, su mėgstamais baldais nereikėtų skirtis net ir tuomet, kai jų apmušalai susidėvėtų – pakaktų juos pakeisti.