Baldininkų katalogas

Kai tokia gausybė virtuvių stilių, apdailos variantų ir medžiagų rūšių, kartais atrodo, kad kuo nors nauja sunku ką ir benustebinti... Tačiau rinkoje nuolat pasirodo naujų virtuvės baldų komplektų, sienų, lubų bei grindų apdailos medžiagų, įvairesnių šviestuvų, maisto gaminimo, plovimo bei saugojimo įrangos.

 

 

Vyrauja dvi pagrindinės virtuvių stiliaus kryptys: nesenstanti klasikinė ir naujoji šiuolaikinė. Klasikinei priskiriami virtuvės komplektai, kuriuose vyrauja medžio masyvo fasadai. Siekiant išsaugoti natūralumą bei „provincialųjį kantri“ stilių, jie dažnai lakuojami šviesiu laku arba apdorojami kitu būdu, leidžiančiu išsaugoti medienos spalvą bei faktūrą.

 

Klasikinis stilius vis dar populiarus!

Šiuolaikinio virtuvių stiliaus ypatumai

 

Pastaruoju metu populiariausias šiuolaikinis virtuvių stilius, kuriame vyrauja ultrašiuolaikinės formos. Vis mažiau laiko lieka namų ruošos darbams, todėl buitinė technika tobulėja ir tampa daugiafunkcinė. Virtuvės agregatai gali tapti tokie sudėtingi, kad neatsiliks nuo kosminių aparatų. Taigi ir pats virtuvės stilius, baldai bei interjeras turi keistis.
Klasikinio stiliaus virtuvėse buitinė technika slepiama, o šiuolaikinio stiliaus virtuvėse virtuvės įrenginiai gali būti matomi ir tapti dekoratyviniais interjero elementais.

 

 

Nenumaldoma laiko tėkmė ir nauji poreikiai lėmė aukštųjų technologijų – hai-tech –atsiradimą. Pagrindiniai jų bruožai: maksimalus funkcinis patalpos erdvės panaudojimas ir „pramoninis“ dizainas. Šio stiliaus baldams būdingos griežtos, tiesios plokštumos ir linijos bei stiklinės ir chromuotos detalės. Medžio elementai taip pat egzistuoja, tačiau jie naudojami daugiau kaip dekoratyviniai elementai.
Hai-tech estetika atsispindi šiuolaikinio stiliaus dizaine, kuriame gausu metalo blizgesio, šviesos blyksnių, atsispindinčių nuo stiklinių paviršių ar skaidraus spalvoto plastiko, ir superšiuolaikiškos virtuvinės įrangos, pastaruoju metu montuojamos į pačius baldus.
Tokia virtuvė stebina griežtomis geometrinėmis formomis, neįprastais „sintetiniais“ atspalviais: šviesiai violetiniu, salotiniu, neoniniu mėlynu. Stalviršiai gaminami iš metalo, natūralaus akmens ir naujos kartos laminatų, atsparių mechaniniams, temperatūros ir cheminiams poveikiams. Naudojamos ir natūralaus akmens imitacijos.
Aktualiausia virtuvinės mados tendencija – tiesios formos. Be to, gausėja lakų ir paviršiaus faktūrų įvairovė. Ne tik skaidrus, bet ir spalvotas stiklas jau naudojamas ir kitokiems paviršiams (stalviršiams ir netgi fasadams). Anksčiau stiklas dažniausiai buvo naudojamas tik durelėse. Dar viena naujovė – aliuminio detalės, pakeitusios nerūdijantį plieną. Jos yra lengvos ir praktiškos (ant jų nelieka pirštų atspaudų), o specialiai apdoroti aliumininių detalių paviršiai blizga visą eksploatavimo laiką. Kai kurių virtuvinių baldų komplektų durelės ir fasadai yra apkraštuoti aliumininiais rėmeliais.

 

Senoji virtuvė buvo tarsi viso gyvenamojo būsto širdis – čia buvo gaminamas ir valgomas maistas, skalbiama ir netgi šnekučiuojamasi su bičiuliais ar artimaisiais. Keičiantis šiuolaikinio žmogaus gyvenimo įpročiams, pasikeitė ir pačios virtuvės stilius. Ji tarsi įsiliejo į bendrą gyvenamąją erdvę, prarado savo ribas ir „pametė“ sienas. Pastaruoju metu virtuvė jungiama su svetaine ar svečių kambariu. Bet nelengva sukurti vientisą, harmoningą virtuvės ir svetainės ar svečių kambario stilių, žinant, kad virtuvės zonoje privalo būti visa reikalinga maisto gaminimo, saugojimo, atšaldymo bei indų plovimo įranga, kuri turi dar ir neišsiskirti iš visumos. Juk jeigu svetainėje vyrauja hai–tech stilius, ji jokiu būdu nederės su „kantri“ stiliaus virtuve.

 

 

Amerikietiškoji klasikinė virtuvė jau įgavusi ir europietiškų bruožų. Vienas jų – simetriškos baldų apdailos detalės, primenančios kai kuriuos architektūrinių statinių elementus (puskolones ir raižinius).

 

Angliškoji senoji klasikinė virtuvė šiek tiek slegia tamsiais tonais ir sudėtingomis konstrukcijomis. Baldai nuo seno buvo gaminami iš tamsių atspalvių medžio. Virtuves apšildydavo židiniais su atvira liepsna, todėl buvo vengiama šviesių atspalvių, kadangi net ir prižiūrimas medis laikui bėgant patamsėdavo. Spintelės angliško stiliaus virtuvėse primena architektūrinius statinius. Vėliau virtuvė keitėsi ir tapo labai graži bei funkcionali. Virtuvės centre planuojama valgio gaminimo zona ir įrengiama tradicinė praustuvė.

 

Skandinaviškasis stilius labai panašus į angliškąjį. Šį panašumą lėmė panašios klimato sąlygos. Tačiau švedai stengiasi nuskaidrinti bendrą virtuvės nuotaiką: sienas ir lubas dažo šviesesniais tonais, indus dekoruoja baltai–mėlynais fajansais, smulkiomis lauko gėlėmis, patalpas pagyvina gyvais augalais – mėgstamiausiu skandinaviško interjero elementu. Tačiau pagrindinis šiaurietiškasis bruožas visgi išlieka – visi daiktai labai funkcionalūs, paprastų formų, o medžiagos, iš kurių jie pagaminti, labai praktiškos ir ilgaamžės.

 

Šiltųjų kraštų virtuvės gerokai skiriasi nuo šiaurietiškųjų. Pavyzdžiui, Prancūzija visuomet asocijuojasi su perkrautu ir labai puošniu baroko stiliumi. O jeigu virtuvė įrengiama remiantis tradicijomis, ji visuomet yra labai puošni. Apdailai naudojamos plytelės neretai yra rankų darbo. Nepasieinama čia ir be natūralaus akmens. Pietų Prancūzijoje virtuvių komplektai gaminami iš medienos masyvo. Neretai mediniai baldų paviršiai yra dirbtinai susendinami. Didelės spintos derinamos su atviromis lentynėlėmis. Bufete, be kurio prancūziškoje virtuvėje neapsieinama, stovi patys puošniausi indai. Tačiau visa virtuvė tarsi nutvieksta saulės spindesio. Naudojama šviesi mediena, sienos rožinės, o pintuose krepšiuose gausu daržovių, vaisių, žolelių. Visa tai virtuvėje paskleidžia sodo, lauko, jūros bei žemės aromatų.

 

Visiškai kitokia itališka virtuvė. Ji labai graži, tačiau ne tokia funkcionali, joje mažai baldų. Didžiausias dėmesys skiriamas baldų dekorui ir aksesuarams.

 

Pagrindiniai vokiškosios virtuvės bruožai – kokybė ir maksimalus funkcionalumas. Pastaruoju metu vokiečiai renkasi šiuolaikinį stilių, net nesistengdami atspindėti senovinės vokiškosios virtuvės bruožų. Tačiau galima paminėti, kad anksčiau buvo naudojami baldų fasadai iš sendinto, storai nuvaškuoto medžio ir spintelių durelės su matiniais stikliukais, keraminės lėkštelės ant sienų bei tekstilė.

 

Japoniškosios virtuvės viduryje pamatysime staliuką su įdubimu viduryje ir demblius, skirtus sėdėti ant grindų. Virtuvėje yra tiktai plokšti atskiri paviršiai ir kaitvietės. Tačiau norint įsirengti stilizuotą „japonišką virtuvę“, nebūtinos popierinės širmos, nendrių dembliai ir hieroglifai. Bet japoniškasis spalvinis sprendimas, kompozicija, erdvės lakoniškumas, žemi plokšti baldai iš tamsaus medžio perteiks reikiamą koloritą. Reikėtų nepamiršti ir aksesuarų: žibintų, lazdelių su hieroglifais ir kt. Tačiau jų neturėtų būti per daug, antraip tai gali atrodyti labai nenatūralu. Pirmenybę reikėtų teikti brangiems ir originaliems daiktams.

 

Nors afrikietiškąją virtuvę senokai aplenkė japoniškoji, tačiau savo namuose galima įsirengti ir stilizuotą afrikietiškąją virtuvę. Bet tai padaryti, žinoma, nėra lengva, nes pagrindinis šios virtuvės bruožas – angos grindyse ir lubose. Todėl pavyks stilizuoti tik kai kuriuos minimalistinių virtuvių modelius, pagamintus iš egzotiškųjų augalų medienos arba su akmens apdaila (aplieto lava). Sienų apdailai galima panaudoti plyteles su afrikietiškais motyvais ir ornamentais. Prireiks ir kaukių, būgnų bei keleto tekstilės aksesuarų.

 

 

Reikėtų pastebėti, kad pamažu virtuvės vienodėja, bet tam tikri nacionaliniai ypatumai žinovui vis dar pastebimi.
Nepamirškite, kad šiuolaikinio arba klasikinio stiliaus, paremto vienos ar kitos tautos tradicijomis, virtuvės interjeras turi derėti ir būti harmoningas su kitomis gyvenamojo būsto patalpomis. Tai tikrai nelengvas darbas, nes ir dizainerio, ir užsakovo skonis turi sutapti, patalpos turi neprarasti savo funkcinės paskirties ir negali virsti muziejumi...