Štai ir praėjo vasara. Iš kaimo grįžo neatpažįstamai išstypusi atžala, vėl iš kertės ištraukta mokyklinė kuprinė. Tačiau ar visiškai pasiruošta naujiems mokslo metams? Ar supirkti visi reikmenys? Viskuo pasirūpinti lengviau, jei jau turėjote patirties. Keblesnėn situacijon patenka tėvai, kurių atžalos žengia į pirmąją klasę. Juk naujojo mokinuko laukia tiek daug permainų: palaipsniui žaislus pakeis knygos, darželio draugus – bendraklasiai... O padėti prisitaikyti šiame besikeičiančiame pasaulyje turi, žinoma, tėvai. Ant tėvų pečių gula ne tik rūpestis, kaip padėti vaikui prisitaikyti psichologiškai, bet ir kaip pakeisti vaiko kambarį.
Darbo vieta
Svarbiausias ir būtiniausias baldas mokinio kambaryje – rašomasis stalas.
Ideali mokyklinuko darbo vieta – sėdėti nugara į sieną, o stalas – priešais. Taip sėdint, vaikui geriau susikaupti, jis jaučiasi užtikrintai ir ramiai.
Jeigu kambaryje neįmanoma stalo pasukti taip, kad vaikui už nugaros neatsidurtų durys, pasinaudokite veidrodžio teikiamais „stebuklais“. Pakabinkite arba pastatykite jį greta stalo, kad mokinukas nors akies krašteliu galėtų kontroliuoti savo erdvę.
Didelė klaida statyti stalą tiesiai priešais langą – vaikas žiūrės, kas vyksta kieme ir tikrai nenorės sėdėti namie ir ruošti pamokas.
Rašomąjį stalą rekomenduojama statyti šonu prie lango taip, kad langas būtų sėdinčio vaiko kairėje, jei jis yra dešiniarankis, arba dešinėje, jei kairiarankis. Tokiu atveju pro langą sklindanti šviesa nemes šešėlio nuo rašančiojo rankos ant sąsiuvinio.
Ideali mokyklinuko darbo vieta – sėdėti nugara į sieną, o stalas – priešais. Taip sėdint, vaikui geriau susikaupti, jis jaučiasi užtikrintai ir ramiai.
Jeigu kambaryje neįmanoma stalo pasukti taip, kad vaikui už nugaros neatsidurtų durys, pasinaudokite veidrodžio teikiamais „stebuklais“. Pakabinkite arba pastatykite jį greta stalo, kad mokinukas nors akies krašteliu galėtų kontroliuoti savo erdvę.
Didelė klaida statyti stalą tiesiai priešais langą – vaikas žiūrės, kas vyksta kieme ir tikrai nenorės sėdėti namie ir ruošti pamokas.
Rašomąjį stalą rekomenduojama statyti šonu prie lango taip, kad langas būtų sėdinčio vaiko kairėje, jei jis yra dešiniarankis, arba dešinėje, jei kairiarankis. Tokiu atveju pro langą sklindanti šviesa nemes šešėlio nuo rašančiojo rankos ant sąsiuvinio.
Svarbu, kad darbo stalas ir būtų skirtas darbui, kad ant jo nebūtų dėmesį atitraukiančių ir vietą užimančių daiktų: knygų, sąsiuvinių, kanceliarinių reikmenų, o tuo labiau žaislų. Jei šiems daiktams nepakanka vietos rašomojo stalo stalčiuose arba jų iš viso nėra, įrenkite patogią (vaikui ranka pasiekiamą) daiktų saugojimo sistemą. Tam galima panaudoti spalvotas plastiko dėžes ant ratukų (jų nebrangiai galima įsigyti didesniuose prekybos centruose). Taip bus patogiau ne tik vaikui, bet ir jums, nes iki tam tikro amžiaus vaikas nesugeba atskirti „šiukšlių“ nuo darbui reikalingų daiktų ir ginčytis su juo šiuo klausimu – bergždžias reikalas.
Darbo vietos ergonomika
Darbo stalas turi atitikti vaiko ūgį. Kadangi mokyklinio amžiaus vaikas daug laiko praleidžia sėdėdamas prie rašomojo stalo, net menki nepatogumai gali sukelti didelį nuovargį, nekalbant apie pavojų, kad iškryps stuburas ar sutriks regėjimas.
Šiuo metu galima įsigyti reguliuojamo aukščio vaikams sėdėti skirtų stalų ir kėdžių. Štai ergonomiškų derinių matmenys, pagal kuriuos nesunkiai apskaičiuosite, kokio aukščio stalo ir kėdės reikia jūsų vaikui: jei vaiko ūgis 90 cm, stalas turi būti 40 cm, o kėdė – 22 cm aukščio (atitinkamai 120–52-30 ir 165–70–42).
Šiuo metu galima įsigyti reguliuojamo aukščio vaikams sėdėti skirtų stalų ir kėdžių. Štai ergonomiškų derinių matmenys, pagal kuriuos nesunkiai apskaičiuosite, kokio aukščio stalo ir kėdės reikia jūsų vaikui: jei vaiko ūgis 90 cm, stalas turi būti 40 cm, o kėdė – 22 cm aukščio (atitinkamai 120–52-30 ir 165–70–42).
Kėdės sėdimoji dalis neturi būti gili, kad sėdėdamas vaikas nesikūprintų, o jo nugara remtųsi į kėdės atkaltę.
Štai teisinga sėdėjimo padėtis: nugara remiasi į kėdės atkaltę, stačiu kampu sulenktos kojos remiasi į grindis (jei kojos nesiekia grindų, po jomis reikia pastatyti suolelį), o per alkūnes sulenktos rankos guli ant stalo lygiagrečiai grindims.
Jei priekinis kėdės kraštas remiasi į vaiko kelius, tokia kėdė akivaizdžiai jam per aukšta.
Pageidautina, kad kėdės sėdynė ir atkaltė sudarytų šiek tiek didesnį nei 90 laipsnių kampą.
Stalo stalviršio dydžiui taip pat keliami specialūs reikalavimai: optimalus jo dydis turėtų būti 160 x 80 cm. Šie matmenys parinkti taip, kad ant stalo dažnai stovinčio kompiuterio ekranas nuo akių būtų nutolęs optimaliu 50–60 cm atstumu.
Kompiuterio ekranas turi būti pastatytas taip, kad į jį nekristų tiesioginiai saulės spinduliai ir atsispindėjusi šviesa (tai kenkia regėjimui). Dirbant kompiuteriu stalo ir kėdės aukštis turi būti sureguliuoti taip, kad spausdinant klaviatūra, rankos per alkūnę būtų sulenktos maždaug stačiu kampu, o riešai būtų beveik tiesūs.
Labai gerai, jei rašomajame stale yra papildoma lentynėlė kompiuterio klaviatūrai pasidėti. Tokiu būdu sutaupoma daug vietos ant rašomojo stalo.
Štai teisinga sėdėjimo padėtis: nugara remiasi į kėdės atkaltę, stačiu kampu sulenktos kojos remiasi į grindis (jei kojos nesiekia grindų, po jomis reikia pastatyti suolelį), o per alkūnes sulenktos rankos guli ant stalo lygiagrečiai grindims.
Jei priekinis kėdės kraštas remiasi į vaiko kelius, tokia kėdė akivaizdžiai jam per aukšta.
Pageidautina, kad kėdės sėdynė ir atkaltė sudarytų šiek tiek didesnį nei 90 laipsnių kampą.
Stalo stalviršio dydžiui taip pat keliami specialūs reikalavimai: optimalus jo dydis turėtų būti 160 x 80 cm. Šie matmenys parinkti taip, kad ant stalo dažnai stovinčio kompiuterio ekranas nuo akių būtų nutolęs optimaliu 50–60 cm atstumu.
Kompiuterio ekranas turi būti pastatytas taip, kad į jį nekristų tiesioginiai saulės spinduliai ir atsispindėjusi šviesa (tai kenkia regėjimui). Dirbant kompiuteriu stalo ir kėdės aukštis turi būti sureguliuoti taip, kad spausdinant klaviatūra, rankos per alkūnę būtų sulenktos maždaug stačiu kampu, o riešai būtų beveik tiesūs.
Labai gerai, jei rašomajame stale yra papildoma lentynėlė kompiuterio klaviatūrai pasidėti. Tokiu būdu sutaupoma daug vietos ant rašomojo stalo.
Darbo vietos apšvietimas
Darbo vieta turi būti tinkamai apšviesta. Vietinis apšvietimas būtinas. Rekomenduojamas lempos atstumas nuo stalo paviršiaus – 30–40 cm. Šviesos srautas turi būti nukreiptas į stalviršį ir nemesti ryškių šešėlių. Tam labai tinka lanksčios lempos.
Darbo zonos išskyrimas
Mokymuisi skirtą zoną dizaineriai rekomenduoja atskirti nuo likusios kambario erdvės širma, spintele ar lentynomis. Tuomet mokinukas ruošdamas pamokas nematys mėgstamų žaislų ir jam bus lengviau susikaupti. Tačiau dauguma psichologų teigia, kad griežtai atskirti žaidimų ir mokymosi erdvių nereikia, nes taip galima išprovokuoti vaiko neapykantą mokslams. Tegu mokymasis pradžioje tampa žaidimų elementu. Todėl kambariui suskaidyti siūloma panaudoti skirtingų spalvų sienų dažus ar tapetus arba grindų dangą.
Žaislų likimas
Jei manote, kad tik pradėjusi lankyti mokykla jūsų atžala iš karto surimtės, suaugs ir atiduos savo žaislus jaunesniam giminaičiui – klystate. Pirmokėliui vis dar reikalingos lėlės ir mašinėlės. Daugiausia, ką jūs galite pasiekti po ilgų diskusijų, tai, kad vaikas leistų išvežti ne pačius mylimiausius žaislus į vasarnamį arba pas močiutę į kaimą. Todėl dar ne laikas aukoti žaidimų erdvės, ne laikas ją paversti mokslinių knygų ir žinynų saugykla. Užtat galite aktyviau pratinti vaiką tvarkytis žaislus, kuriems vietos ant grindų, pastačius rašomąjį stalą, tikrai sumažėjo.
Kambario spalvos
Jei nutarėte ant sienų besišypsojusius meškučius pakeisti „solidesniais“ vaizdais, jums turėtų būti įdomi tokia statistika: nustatyta, kad aritmetikos uždavinius sprendžiančių mokinių padarytų klaidų kiekis sumažėjo daugiau nei 13 proc., kai jų matymo lauke buvo žalsva spalva, o vyraujant raudonai spalvai, teisingai išspręstų uždavinių kiekis sumažėjo 19 proc.
Raudoni, šalti mėlynos spalvos atspalviai, stambūs ryškių spalvų raštai neigiamai veikia jautrius vaikus, blaško ruošiant pamokas ir trukdo užmigti vakare.
Pilkšvi ir rusvi tonai padeda susikaupti, tačiau vaikų kambaryje tokios spalvos atrodytų nuobodokai.
Psichologai rekomenduoja sienoms pasirinkti šiltus gelsvus, žalsvus, alyvinius arba rausvus atspalvius.
Patartina vengti ir tapetų aiškiomis geometrinėmis figūromis. Laikoma, kad tokie raštai neigiamai veikia regėjimą. Todėl geriau rinktis abstrakčius raštus, į kuriuos žiūrint galima fantazuoti taip, kaip žiūrint į debesis.
Dar vienas variantas – sienas palikti lygias. Vis tiek jūsų atžala jas greitai nukabinės įvairiais plakatais ir mylimų dainininkų bei sportininkų nuotraukomis ir kambarys tikrai neatrodys nuobodus.
Raudoni, šalti mėlynos spalvos atspalviai, stambūs ryškių spalvų raštai neigiamai veikia jautrius vaikus, blaško ruošiant pamokas ir trukdo užmigti vakare.
Pilkšvi ir rusvi tonai padeda susikaupti, tačiau vaikų kambaryje tokios spalvos atrodytų nuobodokai.
Psichologai rekomenduoja sienoms pasirinkti šiltus gelsvus, žalsvus, alyvinius arba rausvus atspalvius.
Patartina vengti ir tapetų aiškiomis geometrinėmis figūromis. Laikoma, kad tokie raštai neigiamai veikia regėjimą. Todėl geriau rinktis abstrakčius raštus, į kuriuos žiūrint galima fantazuoti taip, kaip žiūrint į debesis.
Dar vienas variantas – sienas palikti lygias. Vis tiek jūsų atžala jas greitai nukabinės įvairiais plakatais ir mylimų dainininkų bei sportininkų nuotraukomis ir kambarys tikrai neatrodys nuobodus.
Kambario apšvietimas
Reikia pasirūpinti ir tinkamu kambario apšvietimu. Svarbiausia, kad jame nebūtų prieblandos ir vaikui nereikėtų įtempti regėjimo, kad ir ką jis beveiktų. Kambaryje galima sumontuoti keletą šviestuvų, nepamirštant vieno prie vaiko lovos, nes skaitymo vakarais neišvengsite.
Na, ir paskutinis patarimas: susiruošę į parduotuves pirkti rašomojo stalo, tapetų ar dažų, pasiimkite kartu ir vaiką. Jis tikrai turi teisę dalyvauti jam skirto kambario apipavidalinimo procese. Jei bijote, kad jūsiškei atžalai į akį kris visiškai nepraktiškas daiktas ar baldas, pirmiausia aplėkite parduotuves vieni ir parinkite keletą, jūsų požiūriu, tinkamų variantų, iš kurių vėliau vaikas išsirinks mieliausią ir tinkamiausią.
***
Vaikų piešiniai labiau džiugina tėvus nei pačius vaikus – juk jie jau išmoko kažko naujo. Diena iš dienos matomi tie patys vaizdai neskatina vaiko vystymosi. Todėl vaikų piešinius kabinkite savo miegamajame.
Vaiko kambaryje turi būti vietos vaikui pasimankštinti, pabėgioti. Sėdėti vienoje vietoje ilgiau kaip 40–45 minutes negalima, todėl reikia palikti vietos aktyviam poilsiui.
Kad vaikas gerai jaustųsi, jam reikalingas erdvus kambarys, todėl neverta jame laikyti nebūtinų dalykų. Pavyzdžiui, jei kambaryje mažai vietos, vaiko drabužių spintą galite išnešti į koridorių. Jei trūksta vietos įvairiems daiktams laikyti, galima įrengti pakylą, ant kurios stovėtų stalas arba lova, o joje būtų įrengti stalčiai daiktams laikyti.
Vaikui dirbant prie rašomojo stalo, vietinio apšvietimo nepakanka. Kambaryje reikalinga ir išsklaidyta šviesa tam, kad nebūtų didelių šviesos–tamsos kontrastų, kurie vargina akis ir gadina regėjimą.
Jei kambaryje gyvena du vaikai, jų erdves galima atskirti, panaudojus skirtingas sienų spalvas ar grindų dangą. Skirtingomis spalvomis galima pažymėti ir pakabas, lentynas bei kitus asmeninius vaikų daiktus.