Bauhaus – sutrumpintas Staatliches Bauhaus, architektūros ir meno mokyklos, veikusios nuo 1919 iki 1933 m. Vokietijoje pavadinimas. Šis terminas taip pat reiškia šios mokyklos ideologija pagrįstą ir sukurtą architektūros bei dizaino stilių, kuris tapo viena įtakingiausių modernizmo architektūros srovių. Tačiau apie viską nuo pradžių.
Po Pirmojo pasaulinio karo, ekonominės ir politinės suirutės laikotarpiu, Veimaras tampa Tiuringijos sostine. Vokietija, kuri tuo metu buvo trečioji industrinė šalis po Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, siekė išplėsti savo politinę įtakos sferą, užimti tvirtas pozicijas ekonomikos, prekybos srityse, todėl buvo rimtai susirūpinta projektuojančių pramoninei gamybai dailininkų rengimu. Svarbiausias reformuojamų dailės mokyklų uždavinys buvo parengti tokias mokymo programas, jog pagal jas studijas baigę dailininkai gebėtų apipavidalinti interjerą, bendradarbiauti su gamintojais, kurti pavyzdžius pramonei. Buvo siekiama sudaryti kuo platesnes būsimųjų pramonės dailininkų rengimo programas. Atsiranda naujo tipo mokymo institucija - Aukštoji apipavidalinimo mokykla.
Karo nuvargintame Veimare nebuvo elektros, stigo maisto, paprasčiausių darbo įrankių. Tokiomis sunkiomis sąlygomis kūrėsi naujoji Bauhauzo mokykla. Bauhauzo programiniu pagrindu tapo nuosekliai ir dėsningai tęsiamos XIX amžiaus antrojoje pusėje skleidžiamos meno ir amatų atgimimo, menų sintezės idėjos. Radikaliai besikeičiantis požiūris į kūrėjo misiją mašinos amžiuje natūraliai subrandino poreiki integruotis į pramonę, kurti funkcionalius masinės gamybos objektus. Buvo žengtas konkretus žingsnis pramoninio projektavimo meno - dizaino link. Veimare buvo įkurta mokykla, atvėrusi duris visų moderniųjų meno krypčių kūrėjams. Čia rinkdavosi įvairių ne tik meno, bet ir mokslo sričių pažangiausi atstovai - mokslininkas Albertas Einšteinas, dvylikatonės muzikos pradininkas Arnoldas Schonbergas, tapytojas Oskaras Kokoschka ir kiti.
Bauhauzas - viena ryškiausių mokyklų po Pirmojo pasaulinio karo, kurioje išsiskleidė naujos avangardinės meno kryptys, parengtos naujos mokymo programos. Tai buvo pirmoji mokykla, rengusi dailininkus dizainerius pramonei, taip pat ji turėjo nemažą įtaką meniniam gyvenimui.
Bauhauzo idėja užkoduota modulinėse formose. Baltos gipsinės formos, leidžiančios kombinatorikos principu suformuoti net keletą skirtingų arbatinukų gamybai, pateikti įvairesnį asortimentą. Tai buvo programinė mokyklos nuostata rengiant pramonei dailininkus projektuotojus. Būsimųjų pramonės dailininkų rengimo programose plastiniai, vaizduojamieji menai turėjo užimti svarbią vietą šalia architektūros, inžinerinių mokslų, praktinio darbo dirbtuvėse, sudarant kuo platesnes specialistų pasirengimo galimybes. Vadovaujantis šia koncepcija, pastatai, infrastruktūra, aplinką formuojantys daiktai ir net minkšti baldai, turėjo būti kuriami kaip ištisa aplinka, griežtai atitinkanti žmogaus socialinius poreikius, derinama su pramonės galimybėmis ir reikalavimais panaudojant naujas technologijas, nuošalėje nepaliekant estetinių dalykų.
Veimaro laikotarpiu mokyklos dirbtuvėse buvo kuriami minkšti baldai, metalo, stiklo, tapybos, tekstilės ir keramikos dirbiniai. Mokymo procesui vadovavo dailininkas kartu su mokymo meistru. Jiems studentai turėjo atsiskaityti. Bauhauze mokymas buvo organizuojamas taip, kad visi studentai ir pedagogai dirbtų dirbtuvėse kartu - mažiau patyrę su daugiau patyrusiais specialistais. Praktika, darbas dirbtuvėse buvo itin svarbi mokymo programos dalis, kita dalis buvo teorija. Į kūrybinį, mokomąjį ir praktinį darbą buvo žiūrima kaip į svarbius bendro mokymo elementus. Mokyklos pagrindinis uždavinys buvo: visas meno formas išlaisvinti nuo izoliacijos, uždarumo, kad tapytojai, skulptoriai - visi išmoktų amato ir dirbtų kartu. Antrasis siekis: panaikinti ribas tarp menininko ir amatininko, tarp meno ir taikomosios dailės - amatų. Trečiasis - užmegzti tiesioginį kontaktą su žinomais meistrais, amatininkais ir pramone. Galutinis tikslas turėtų būti statinys, kurį kuriant dalyvauja visi menai. Bauhauzo tikslas buvo parengti kūrėją, gebantį kurti modernią aplinką nuo pastato iki funkcionalių daiktų ar tiesiog spintos, turinčios estetinę prasmę.