„Mylimo vyro paprašiau nupirkti krėslą mano pavargusioms kojoms. Kadangi mane labai myli, padovanojo man šį Čiarleso ir Rey Eee-aaa-msų krėslą... Kiek kainavo? Oi, koks skirtumas, juk meilės pinigais neišmatuosi... Eikime toliau...“. Tai galėtų būti dar vienas kokios nors turtingos Lietuvos ponios monologas vandens į burną prisisėmusiems žurnalistams. Kiek kainuoja „Eames Lounge Chair“ krėslas, paslaugiai pasakysiu aš – apie devyniolika tūkstančių litų.
Pavarčius namų, moterų ir žmonių žurnalus, paskaičius reklamas ir pavaikščiojus po interjero salonus susidaro įspūdis, kad daug kas Lietuvoje labai rimtai sprendžia, kur geriau išleisti dešimt tūkstančių – plastiškam krėslui „Stingray“ („Fredercia“) ar raudonam foteliui „Heartbreaker“ (gam. „Tonon“)...Dievulėliau, kas gali pirkti tokio brangumo baldus? Tokiems pirkėjams suskaičiuoti turbūt užtektų tripirščio tinginio letenos.
Nesakau, kad tokie baldai turi kainuoti vieną litą. Jie kainuoja tiek, kiek ir turi kainuoti tokio lygio dizainas, tačiau į Lietuvą veždami ir reklamuodami vien tik hi-end segmento baldus, šviestuvus, aksesuarus, prekybininkai siunčia labai aiškią ir neužkoduota žinią - drąsus, inteligentiškas, aistringas, kokybiškas interjero dizainas būtinai turi būti ir brangus. O jeigu tiek neturi, vadinasi, nesupranti, ir dizainas ne tau, Martynai. Tai tas pats, kas reklamuoti „Buggati Veyron“ ar „Ferrari 458 Italia“, ir jeigu šlamančių nesinešioji šiukšlių maišuose, iš savo vairuotojo pažymėjimo gali sukurti smagų lauželį, o į pajūrį važiuoti dviračiu.
Vakariečiams, ir ypač skandinavams savaime suprantama, kad dizainas turi padaryti gyvenimą patogesnį ir turiningesnį, nes jiems tokių baldų ar šviestuvų kainą reiktų padalinti iš trijų, o jų algą - padauginti iš keturių. Tuo tarpu pamatęs Ingo Maurerio šviestuvo „Zettel‘z“ kainą pamirščiau, kieno komiksai pavaizduoti ant kiekvieno lapelio. Sužvėrėjęs su pardavėju imčiau derėtis, kad su šviestuvu kaip nuolaidą man pridėtų namų šeimininkę, kuri mokėtų iš kirvio išvirti sriubą.
Pasaulyje daug kokybiško ir įkvepiančio dizaino, nuo kurių kainų net lietuviams nesklistų kraujo kvapas. Ir tai nebūtinai dantų šepetukas trimečiui. Nuo Jaspero Morrisono dizaino tirpstu kaip cukraus gabalėlis arbatos stiklinėje. Bet jeigu Morriso Jaspersono dizainas mano naktis pavers saldžiu nemigos košmaru, o kaina neprivers inkšti ir mikčioti, taip dar geriau. Juk dizaine svarbiausia funkcija, estetika, ergonimika ir idėja, o ne ar gerai matosi dizainerio pavardė etiketėje.
Prieš kelias dienas „Delfi“ portale perskaičiau įkvepiantį straipsnį apie jaunąjį verslininką. Jei straipsnio autorė ko nors nesupainiojo, jis teigė, jog pradedančiam verslą svarbiausia gera idėja, o pinigai ateis patys. Kadangi esu niurzglys, kuriam iš ausų auga plaukai, tuo nelabai tikiu.
Kad įrodyčiau, jog tai netušti žodžiai, dar vieną gerą idėją padovanosiu dykai. Vis dar keista, kad lietuviai rimtai neveža padėvėto modernaus dizaino – baldų, šviestuvų, aksesuarų. Niekaip nesuprantu, kodėl antikvaras asocijuojasi tik su anoniminiais barokiniais raižiniais ar pagalvėlėm su kutais, o ne su Ph. Starcku, V. Pantonu, „Vitra“ ar COR.
O kad ši idėja tikrai gera, papasakosiu šviežią atsitikimą. Vienas pažįstamas dizaineris iš kažkokio Panevėžio sendaikčių angaro prieš kelias dienas parsivežė originalius „Walter Knoll“ krėslus. Pardavėjai teisinosi, kad jie šiek tiek apibraižyti, trūksta vienos pagalvėlės, bet iš natūralios odos ir tikrai pagaminti ne kokioj Kinijoj, o Vokietijoje. Palaikęs dizainerį nuo karščio perkaitusiu keistuoliu, perkančiu į klasiką nepanašius baldus, du krėslus pardavė už tris šimtus litų. Beliko pasidomėti, kiek kainuotų tokie nauji „Walter Knoll“ baldų modeliai.
