Dar visai neseniai mūsų tautiečiai, nuvykę į užsienį, kuklindavosi užeiti į viešąjį tualetą. Paklausite, kodėl? Ogi todėl, kad pripratęs prie primityvių mūsuose naudotų santechnikos įrenginių, reikalaujančių tik „patraukti“ ir „pasukti“, sutrikdavo išvydęs, kaip tuomet atrodė, nematytus technikos stebuklus: sienoje įmontuotą vandens nuleidimo mygtuką ar čiaupą be rankenėlių vandeniui atsukti. Tačiau tie laikai jau praeityje. Dabar elektronikos „prikimšti“ santechnikos įrenginiai užkariavo viešojo naudojimo įstaigas ir sparčiai veržiasi į mūsų namus.
Išsamiau panagrinėkime dažniausiai sutinkamus elektroninės santechnikos „egzempliorius“.
Elektroninis vandens maišytuvas. Tokio maišytuvo čiaupo korpusas išoriškai praktiškai niekuo nesiskiria nuo įprasto. Skirtumas tik tas, kad nėra svirtelės vandeniui „įjungti“ arba „išjungti“, o korpuse įtaisytas nedidukas ekranėlis. Už ekrano sumontuotas į rankų judesį reaguojantis infraraudonųjų spindulių daviklis. Taip pat korpuse yra vieta elektroninį įrenginį maitinančiam elementui.
Elektroninis maišytuvo veikimo principas: priartėjusios prie čiaupo, rankos patenka į infraraudonojo spindulio sklidimo zoną. Spindulys įrenginiui „duoda“ signalą, kad laikas „paduoti“ vandenį. Po poros sekundžių daviklis paleidžia vandenį. Rankas patraukus, daviklis vėl sureaguoja ir vandenį atjungia.
Kaip sureguliuoti vandens temperatūrą, jei nėra nei reguliavimo svirtelės, nei ventilių?
Labai paprastai. Egzistuoja trys maišytuvų tipai, besiskiriantys vandens temperatūros reguliavimu:
1. Elektroniniai maišytuvai, ant korpuso turintys specialią nedidukę svirtelę, skirtą vandens temperatūrai reguliuoti. Tokia konstrukcija tinkamesnė naudoti namuose, kuomet kiekvienas gali pasirinkti tokį vandenį, kokio jam reikia.
2. Maišytuvai, kurių korpuso viduje vandens temperatūra nustatoma, juos gaminant arba montuojant. Tinkamiausia vandens temperatūra – 38 °С. Tokie vandens maišytuvai įrengiami ten, kur reikia tik nusiplauti rankas ir visiškai pakanka šilto vandens, pavyzdžiui, maitinimo įstaigose, aerouostų tualetuose.
3. Čiaupai su maišytuvais–termostatais. Termostatas nustatomas taip, kad visą laiką palaikytų vienodą temperatūrą. Jei centrinėje vandens tiekimo sistemoje nutrūktų vandens (šalto ar karšto) tiekimas, maišytuvas neleistų tik karšto arba tik šalto vandens, o paprasčiausiai išsijungtų. Tokie maišytuvai dažniausiai įrengiami visuomeninėse įstaigose. Pavyzdžiui, sumontuojama 10 čiaupų ir vienas maišytuvas–termostatas, tiekiantis šiltą vandenį. Reikėtų paminėti, kad šio tipo čiaupai – pigesni.
Išsamiau panagrinėkime dažniausiai sutinkamus elektroninės santechnikos „egzempliorius“.
Elektroninis vandens maišytuvas. Tokio maišytuvo čiaupo korpusas išoriškai praktiškai niekuo nesiskiria nuo įprasto. Skirtumas tik tas, kad nėra svirtelės vandeniui „įjungti“ arba „išjungti“, o korpuse įtaisytas nedidukas ekranėlis. Už ekrano sumontuotas į rankų judesį reaguojantis infraraudonųjų spindulių daviklis. Taip pat korpuse yra vieta elektroninį įrenginį maitinančiam elementui.
Elektroninis maišytuvo veikimo principas: priartėjusios prie čiaupo, rankos patenka į infraraudonojo spindulio sklidimo zoną. Spindulys įrenginiui „duoda“ signalą, kad laikas „paduoti“ vandenį. Po poros sekundžių daviklis paleidžia vandenį. Rankas patraukus, daviklis vėl sureaguoja ir vandenį atjungia.
Kaip sureguliuoti vandens temperatūrą, jei nėra nei reguliavimo svirtelės, nei ventilių?
Labai paprastai. Egzistuoja trys maišytuvų tipai, besiskiriantys vandens temperatūros reguliavimu:
1. Elektroniniai maišytuvai, ant korpuso turintys specialią nedidukę svirtelę, skirtą vandens temperatūrai reguliuoti. Tokia konstrukcija tinkamesnė naudoti namuose, kuomet kiekvienas gali pasirinkti tokį vandenį, kokio jam reikia.
2. Maišytuvai, kurių korpuso viduje vandens temperatūra nustatoma, juos gaminant arba montuojant. Tinkamiausia vandens temperatūra – 38 °С. Tokie vandens maišytuvai įrengiami ten, kur reikia tik nusiplauti rankas ir visiškai pakanka šilto vandens, pavyzdžiui, maitinimo įstaigose, aerouostų tualetuose.
3. Čiaupai su maišytuvais–termostatais. Termostatas nustatomas taip, kad visą laiką palaikytų vienodą temperatūrą. Jei centrinėje vandens tiekimo sistemoje nutrūktų vandens (šalto ar karšto) tiekimas, maišytuvas neleistų tik karšto arba tik šalto vandens, o paprasčiausiai išsijungtų. Tokie maišytuvai dažniausiai įrengiami visuomeninėse įstaigose. Pavyzdžiui, sumontuojama 10 čiaupų ir vienas maišytuvas–termostatas, tiekiantis šiltą vandenį. Reikėtų paminėti, kad šio tipo čiaupai – pigesni.
Elektroninius maišytuvus galima programuoti: reguliuoti atstumą, kuriam esant suveiks daviklis, ir vandens tekėjimo laiką. Kai kuriuose modeliuose toks reguliavimas atliekamas nuotolinio valdymo pulteliu, kituose – ranka. Įsivaizduokite, kad jums prireikė išplauti kriauklę. Patys suprantate, kad tai padaryti nebus lengva, nes kiekvienąkart prisiartinus prie čiaupo, iš jo pasipils vanduo. Vandens srovės reguliavimo paslaptis slypi tame, kad rankas palaikius tam tikrą laiką tam tikru nestandartiniu, pavyzdžiui, 2 cm atstumu (prausdamasis niekas taip arti čiaupo korpuso rankų nekiša) nuo infraraudonųjų spindulių ekranėlio, vanduo laikinai išsijungs. Yra dar vienas būdas vandeniui atjungti - užsukti po kriaukle esantį specialų ventilį. Tačiau, patys suprantate, kad kur kas patogiau pamojuoti ranka prieš daviklio „nosį“, negu kiekvieną kartą lįsti po kriaukle.
Greta elektroninių maišytuvų yra sukurti ir elektroniniai įrenginiai pisuarams. Jie gali būti įmontuoti į sieną ar pertvarą arba gali būti pakabinti ant sienos. Kaip ir maišytuvuose, elektroniniuose pisuarų įrenginiuose yra įtaisyti infraraudonųjų spindulių davikliai. Tiesa, jų veikimas šiek tiek kitoks. Vanduo pradeda bėgti tik po to, kai „savo reikalus atliekantis“ vyriškis 7 sekundes prastovi prie pisuaro. Tai sumanyta, pirmiausia, todėl, kad vanduo vyriškio neužkluptų netinkamiausiu momentu. Pastovėjus prie įrenginio 7 sekundes, elektroninis daviklis „atpažįsta“ pisuaro naudotoją pagal paskirtį ir suveikia tik po to, kai pastarasis nueina nuo santechninio įrenginio.
Toliau pakalbėkime apie elektroninį įrenginį unitazui. Jo veikimo principas niekuo nesiskiria nuo pisuarams skirtų elektroninių įrenginių veikimo principo. Tokie įrenginiai ypač populiarūs visuomeniniuose tualetuose, nes tai kaip tik ta vieta, kurioje nieko nesinori liesti rankomis.
Unitaze vandenį automatiškai nuleidžiantį įrenginį patogu naudoti ir namuose, ypač jei juose yra mažų vaikų, invalidų arba senukų, kartais pamirštančių arba nesugebančių pasinaudoti vandens nuleidimo įrenginiu.
Unitaze vandenį automatiškai nuleidžiantį įrenginį patogu naudoti ir namuose, ypač jei juose yra mažų vaikų, invalidų arba senukų, kartais pamirštančių arba nesugebančių pasinaudoti vandens nuleidimo įrenginiu.
Greta patogaus naudojimosi, elektroniniai santechnikos įrenginiai turi dar vieną neabejotiną privalumą – jie padeda taupyti vandenį. Atlikus tyrimus nustatyta, kad elektroninis maišytuvas net penkis kartus ekonomiškesnis už vienasvirtį maišytuvą.
Elektroninių santechnikos įrenginių montavimas
Perkant elektroninį santechnikos įrenginį, neverta baimintis dėl neva sudėtingo jo montavimo. Pavyzdžiui, elektroninis maišytuvas montuojamas gana paprastai (kaip ir įprastas maišytuvas). Be to, dabar prie įrenginio nereikia „atvesti“ elektros. Šiuo metu dauguma maišytuvų maitinami 9 V „kronos“ tipo elementu. Jo užtenka 200–300 tūkstančių naudojimų, arba, paprasčiau tariant, 2–3 metams.
Elektroniniai vandens nuleidimo įrenginiai dažniausiai maitinami nuo 220 V įtampos tinklo. Tačiau tai nėra pavojinga, nes įrenginio viduje būna sumontuotas transformatorius, sumažinantis įtampą iki nepavojingos. Be to, įrenginiai pisuarams gali veikti maitinant juos 6 ir 9 V elementais.
Visi elektroniniai įrenginiai veikia esant 0,5–10 barų vandens slėgiui.
Perkant elektroninį santechnikos įrenginį, neverta baimintis dėl neva sudėtingo jo montavimo. Pavyzdžiui, elektroninis maišytuvas montuojamas gana paprastai (kaip ir įprastas maišytuvas). Be to, dabar prie įrenginio nereikia „atvesti“ elektros. Šiuo metu dauguma maišytuvų maitinami 9 V „kronos“ tipo elementu. Jo užtenka 200–300 tūkstančių naudojimų, arba, paprasčiau tariant, 2–3 metams.
Elektroniniai vandens nuleidimo įrenginiai dažniausiai maitinami nuo 220 V įtampos tinklo. Tačiau tai nėra pavojinga, nes įrenginio viduje būna sumontuotas transformatorius, sumažinantis įtampą iki nepavojingos. Be to, įrenginiai pisuarams gali veikti maitinant juos 6 ir 9 V elementais.
Visi elektroniniai įrenginiai veikia esant 0,5–10 barų vandens slėgiui.
Elektroninių santechnikos įrenginių priežiūra
Kaip ir kiekvienas elektroninis buitinis prietaisas elektroniniai santechnikos įrenginiai turi maitinimo elementą, kurį karts nuo karto reikia pakeisti. Tai atlikti nėra sudėtinga. Tereikia nuimti specialų dangtelį, išimti senąjį maitinimo elementą ir vietoje jo įstatyti naująjį.
Infraraudonųjų spindulių ekranas visiškai „nebijo“ vandens. Tačiau, jei jūs plaudami, pavyzdžiui, maišytuvo korpusą visgi bijote sušlapinti įrenginį, galite įsigyti specialų dangtelį ekranui. Tiesa, jį gali pasiūlyti ne kiekviena firma.
Vienintelis dalykas, galintis pakenkti ne tiek infraraudonųjų spindulių ekranui, kiek pačiam maišytuvui – prasta vandens kokybė. Todėl geriausia būtų iš anksto sumontuoti apsauginius filtrus, neleidžiančius įrenginiui užsiteršti rūdimis ir kalkėmis. Nenaudojant apsauginių filtrų, bet koks įrenginys tarnauja trumpiau – šios tiesos įrodinėti nereikia.
Kaip ir kiekvienas elektroninis buitinis prietaisas elektroniniai santechnikos įrenginiai turi maitinimo elementą, kurį karts nuo karto reikia pakeisti. Tai atlikti nėra sudėtinga. Tereikia nuimti specialų dangtelį, išimti senąjį maitinimo elementą ir vietoje jo įstatyti naująjį.
Infraraudonųjų spindulių ekranas visiškai „nebijo“ vandens. Tačiau, jei jūs plaudami, pavyzdžiui, maišytuvo korpusą visgi bijote sušlapinti įrenginį, galite įsigyti specialų dangtelį ekranui. Tiesa, jį gali pasiūlyti ne kiekviena firma.
Vienintelis dalykas, galintis pakenkti ne tiek infraraudonųjų spindulių ekranui, kiek pačiam maišytuvui – prasta vandens kokybė. Todėl geriausia būtų iš anksto sumontuoti apsauginius filtrus, neleidžiančius įrenginiui užsiteršti rūdimis ir kalkėmis. Nenaudojant apsauginių filtrų, bet koks įrenginys tarnauja trumpiau – šios tiesos įrodinėti nereikia.
Pirkti ar nepirkti elektroninius santechnikos įrenginius – kiekvieno asmeninis reikalas. Tačiau reikia paminėti, kad šie įrenginiai turi ateitį. Tai lemia naudojimosi elektroniniais įrenginiais patogumas, higieniškumas ir ekonomiškumas.
Naudingi patarimai, kaip atkimšti užsikimšusį kanalizacijos vamzdį
• Nutekamiesiems vamzdžiams valyti dažniausiai naudojamas plieninis trosas. Tačiau galima panaudoti ir standžią guminę 22 mm skersmens žarną. Vieną žarnos galą reikia užmauti ant vandens čiaupo, o kitu pravalyti vamzdžius. Žarna paleistas karštas vanduo nuplaus purvą ir riebalinius nešvarumus.
• Vamzdžiams valyti gali praversti sena lanksti metalinė dušo žarna. Ji lengvai pralenda pro vamzdžių išlinkimus ir pravalo užkimštas vietas.
• Jei vamzdžiams valyti naudojate metalinį trosą, jo pradžioje tarp gyslų įtvirtinkite 10–12 iš tamprios vielos sulenktų kabliukų. Toks „ežiukas“ gerai nuvalys nešvarumus, o ant kabliukų pakeltas troso galas lengviau pralįs pro vamzdžio išlinkimus.
• Jei norite išvengti vargo, mechaniškai valydami vamzdžius, retkarčiais naudokite specialią priemonę „Kurmis“, sunaikinančia vamzdžiuose besikaupiančius nešvarumus.