Nuo seno esame įpratę prie minties, kad vokiečiai tai tvarkinga ir racionali tauta. Tą patį galima pasakyti ir apie jų kuriamus dizaino gaminius. Tam, kad būtų lengviau kalbėti apie dabartinius kūrėjus ir jų kuriamus dizaino elementus, derėtų bent šiek tiek susipažinti su netolima priešistore, o tiksliau XX amžiaus dizaino ir pramonės išradimais. Taigi pradėkime nuo Vakarų Vokietijos, kurioje įsitvirtinusi gero dizaino sąvoka.
Funkcionalaus, gero dizaino atstovai savo kūryba norėjo pasipriešinti amerikietiškojo paviršutiniško dizaino stilistikai. Vokietijos dizaine dominavo aiškios, švarios formos, buvo svarbu sukurti gerą, saugų daiktą. Geram dizainui dažniausiai buvo naudojama mediena, įvairūs metalo lydiniai, plastikas. Skaidraus plastiko, aliuminio su šviesaus medžio plokšte derinys buvo modernaus dizaino požymis. Valdymo sistema - mygtukų, jungtukų, šviesos lempučių išdėstymas turėjo būti optimaliai patogus vartotojui - nesudėtingas, aiškus, funkcionalus.
Vokietijoje dizainas tradiciškai turėjo ryškų socialinį ir politinį atspalvį. XX amžiaus pradžioje Miunchene įsikūręs architektų, dailininkų, visuomenės veikėjų susivienijimas Verkbundas savo programą nukreipė valstybės ekonominiam, socialiniam, politiniam prestižui stiprinti. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje iškilus politinėms, ekonominėms problemoms visų pastangos buvo nukreiptos pramonei atkurti - tvirtam ekonominiam valstybės pagrindui sudaryti. Dizaineriams buvo iškeltas uždavinys kurti aukšto lygio masinę produkciją, kuri galėtų įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje. Beveik visos stambesnės Vakarų Vokietijos firmos - Siemens (1847), Rosenthal (1879), AEG (1883) ir kitos turėjo savo dizainerių - projektuotojų biurus. Vyravo nuomonė, kad firmos sistemą sudaro trikampis - vadyba, technika ir dizainas, kuris gamyboje vaidina labai svarbų vaidmenį.
Vokiečių dizaino racionalaus funkcionalizmo kryptis rėmėsi didaktiniu projektavimo principu, kuriam pagrindas buvo dar padėtas Bauhauzo mokykloje. Funkcionalaus, geros formos dizaino kryptį tęsė jaunieji dizaineriai. Jie stengėsi sukurti paprastą, funkcionalų daiktą, kuris, neprarasdamas estetinių bruožų, pasaulinėje rinkoje taptų gero dizaino sinonimu. Tuometė dizainerių kūryba buvo labai įvairi: baldai, tokie kaip spintos ar pertvaros, radijo aparatūra, skaičiuotuvai, kavamalės ir kiti elektros prietaisai. Didžiausias nuopelnas - sukurta funkcionali, moderni aparatūros valdymo sistema. Laikytasi nuomonės, kad geriau sukurti mažiau, bet kokybiškiau.
Racionalaus funkcionalizmo dizaino kryptį, pradėtą Bauhauze, pavyko tęsti fašistinio rėžimo metais jos auklėtiniui W. Wagenfeldui. Ketvirtajame dešimtmetyje jis daug projektavo buitinės paskirties indų fabrikams, po karo kūrė radijo aparatūrą. Vienas reikšmingesnių Wagenfeldo darbų yra stiklinių modulinių indų rinkinys Kubus, kurį galima lengvai komplektuoti, kompaktiškai sudėti. Dizainerio sukurta modulinė projektavimo sistema buvo taikoma dizaino mokyklose. Jis minimalistinėmis priemonėmis suteikė modernią estetinę ir funkcionalią formą paprastiems stiklo indams, kurie tapo populiarūs buityje.
Apibendrinant, galima teigti, kad vokiškojo racionalizmo sukurti svetainės baldai, talpios ir tuo pačiu kompaktiškos spintos yra puikiai vertinami dizaino kūriniai ir šiandieniniame pasaulyje. Net projektuojamų namų pertavos buvo tinkamai ir atsakingai apgalvoti interjero ir vidinio išplanavimo sprendimai. Visa tai byloja apie vokiškojo racionalizmo tinkamai pasirinktą dizaino kryptį.