Šiandien sunkiai įsivaizduotume savo gyvenimą be minkštų baldų ir gražiausių apmušalų. Tačiau iki 18-to amžiaus vienintelis sunkių, medinių suolų paminkštinimas buvo tik padėta pagalvėlė. Tokiu komfortu mėgavosi tik turtingieji, o paprasti žmonės savo strėnas vargino ant kur kas mažiau patogių baldų.
Pažintį su senoviniais baldais verta pradėti antikvariate. Ten dažniausiai puikuojasi jau restauruoti ir naujam gyvenimui prikelti ne mažiau 50-ties metų amžiaus sulaukę istoriniai baldai. Jie puikiai atspindi ne tik vyravusias madų tendencijas, luomų atskirtį, bet ir užsakovo ekonominę situaciją ir meninį skonį. Karus ir kitas negandas išgyvenę minkšti baldai dažnai praradę savo pirminę išvaizdą, tačiau meistrų rankos juos tarsi paveikslus prakalbina ir atgaivina. Minkšti baldai, tokie kaip sofos ar krėslai nors ir praradę dalį savo originalios dangos, vis tiek pateikia mūsų akims aiškų praeities vaizdą. Tokios medžiagos kaip velvetas, šilkas, Damasko ar kiti rankdarbių raštai buvo pradėti naudoti tik 18-to amžiuje. Taigi šio laikotarpio minkšti baldai vieni puošniausių. Audiniai austi labai kruopščiai ir iki menkiausių detalių perteikiami meistro sumanyti raštai. Šiame laikotarpyje išgarsėjo Prancūzijos regiono Liono šilkai, taip pat Londono tekstilininkai.
19-tas amžius įnešė naujų mados ir technologijų vėjų baldų gamyboje. Atsiradus vis didesniam baldinių audinių pasirinkimui jau ne tik didikų rūmai ir rezidencijos puošėsi ištaigingesnėmis raštų ir spalvų paletėmis bei formomis. Fabrikų ir audimo staklių pagalba medžiagos atpigo, todėl minkšti baldai ir spalvoti jų raštai galėjo puošti ne tik diduomenę, bet ir kiek labiau pasiturinčius miestelėnus.
Autentiški audiniai, kuriuos šiandien galime pamatyti ant senovinių baldų byloja apie to meto madas. Įgudusi restauratoriaus akis vienu žvilgtelėjimu gali atskirti ne tik laikmečius, kada baldai buvo aptraukti, bet net ir kurioje šalyje audinys buvo išaustas. Dekoratyvūs, tekstiliniai baldų apvadai ypač populiarūs buvo 18-tame šimtmetyje. Natūralios odos apmušalai kone seniausias minkštų baldų apdailos būdas, tačiau dėl to antikvariniai tokio tipo baldai dažniausiai yra labai susidėvėję.
Minkštasuoliai – pailgos formos kėdės, dažnai statytos prie sienos, bene seniausia sofos giminaitė. Patogus sėdėti net keletui žmonių, šis baldas Europos didikų dvaruose atsirado dar 15-tame amžiuje. Mediena baldams gaminti būdavo parenkama labai kruopščiai. Dažnai vietinės medžių rūšys atsispindėjo mažiau pasiturinčiųjų namuose, o turtingesni stengdavosi užsisakyti baldų iš kuo egzotiškesnių medžių rūšių.
Sofos istorija siekia net senovės Egipto laikus, tačiau tai kas panašu į tai ant ko mes ilsimės šiandieną, atsirado tik maždaug 16-tame, 17-tame amžiuose. Nors tuo metu sofa ir minkštasuolis dažnai buvo vienas kito sinonimai, dabartinę išvaizdą šis baldas įgavo tik prieš šimtmetį. Brangiausiai tektų sumokėti už 17 – 18-tame amžiuje sukurtas sofas, nes jose tuo metu buvo derinami ne tik rankų darbo drožiniai, bet ir tapybos technikos. Ištapyti baldai buvo populiarūs Amerikoje, kur bandyta atkartoti smulkius ąžuolo, pušies ar riešutmedžio medienos raštus.
Viktorijos laikų minkšti baldai, tiek Anglijoje, tiek Amerikoje buvo puošti miniatiūrinėmis skulptūromis ir pasižymėjo gan drąsiu dizainu. Tokių baldų apmušalai dažnai pagyvinti giliai įspaustomis sagomis ar vinimis su dekoratyviomis galvutėmis. Prabangiais laikyti baldai buvo tie, kurių gamybai naudotas riešutmedis.
Kiekviena šalis pasižymėjo savitu baldų dekoravimo stiliumi. Nuo vyraujančių medienos rūšių priklausė ir gaminamų baldų įvairovė bei kokybė. Pramonės revoliucijos dėka kone kiekvienas šiuolaikinis žmogus gali mėgautis tais baldais, kuriais kadaise puikavosi tik rūmų ponai ir ponios.