XIII – XIV amžiuje Europoje, o tiksliau Prancūzijoje užgimė gotikos stilius. Šis menas vyravo architektūroje, juvelyrikoje ir net balduose. Gotikiniai baldai buvo puošiami architektūriniais elementais, smailiomis strėlėmis, bokšteliais ir kolonėlėmis. Apskritai gotikiniai baldai buvo labai paprasti. Pagrindinis baldas buvo suolas. Jį statydavo prie sienos ir tokio baldo paskirtis buvo dvejopa: gulėjimui ir sėdėjimui. Kėdės savo konstrukcija labiausiai priminė dėžę, turėjo uždarą ir aukštą atkaltę. Dažniausiai tokie baldai buvo gaminami iš ąžuolo, rečiau iš riešutmedžio, eglės ar pušies medienos.
Į Lietuvą šis stilius atkeliavo pavėlavęs šimtmečiu ir labai pasireiškė miestų architektūroje. Ypač Vilniuje buvo pastatyta daug naujų gotikinio stiliaus pastatų. Lyg grybai po lietaus dygo bažnyčios, rūmai, visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai. Neatsiliekant nuo vyraujančios mados, naujuose namuose turėjo būti ir to paties, gotikinio stiliaus baldai. Miestuose namai stovėdavo šalia vienas kito ir dažnų gaisrų metu sudegdavo ne tik pastatų išorė, bet ir interjeras. Taigi galime manyti, jog viduramžių gaisruose buvo sunaikinti šio stiliaus amatininkų dirbiniai ir dėl to nei vienas Lietuvos muziejus neturi gotikinių baldų pavyzdžių.
Renesansas, gimęs Italijoje, Lietuvoje pradėjo reikštis dar gotikos stiliaus laikotarpiu. Šio naujojo stiliaus baldai, kaip ir interjerai buvo monumentalūs, patalpose dėstyti palei sienas, dažniausiai net nejudinami. Interjere baldų nedaug, tačiau jie sunkūs, masyvūs. Pagrindine gamybine medžiaga išliko ąžuolo ir riešutmedžio mediena, tačiau didelis dėmesys pradėtas kreipti į baldų detales, kurios pradėtos drožinėti ir puošti. Dažniausiai puošiamos drožiniais būdavo didžiosios baldų plokštumos. Mėgti geometriniai raštai, smailias arkas keitė apvalesni kontūrai, atsirado tokie antikiniai architektūriniai elementai kaip kolonos, piliastrai ir dantyti karnizai. Visame mene vyravo panašios tendencijos, todėl galima manyti, kad architektūrinis stilius būdavo pradžia ir vyraujanti mada tokioms meno ir amatų šakoms kaip dailė, juvelyrika, baldai ir net drabužiai. Renesansas atpažįstamas per kartušus, girliandas, arabeskas, grifų ir liūtų galvas bei kupidonus. Šie elementai labai mėgti ne tik kuriant pastatus, bet ir balduose. Be suolų – dėžių pradedamos plačiau naudoti spintos, tačiau tokius baldus išgalėdavo įsigyti tik didikai ar bažnyčios atstovai. Indai ir drabužiai laikyti bufetuose – kredensuose. Dar vienas amatininkų išradimas buvo spintelės – kabinetai ir spintos skirtos knygų laikymui. Lova tuo metu buvo architektūrinė sienos dalis. Stalai keturkampiai, apskriti ar šešiakampiai rėmėsi į dvi atramas arba buvo vienakojai. Sėdimųjų baldų asortimentas renesanso laikotarpiu buvo labai nedidelis. Vienos kėdės buvo su sukryžiuotomis kojomis, kitos – su drožinėtomis ažūrinėmis lentelėmis. Kėdės kojos dažnai priminė liūtų letenas, o baldų sujungimai slėpėsi už moterų figūrų – kariatidžių. Porankiai dažnai buvo užbaigiami voliutomis ir jau minėtų liūtų ar avinų galvomis. To laikotarpio amatininkai pagamino naujo tipo kėdės ir fotelio tipą, kuris buvo su vytomis, suktomis kojomis bei atkalte. Sėdėjimui skirtus baldus aptraukdavo oda arba audeklu, kurį pritvirtindavo varinėmis ar iš bronzos pagamintomis vinimis, o pakraščius paryškindavo kutais. Šio laikotarpio baldai mūsų dienomis taip pat didelė retenybė, tačiau muziejų kolekcijose galime apžiūrėti renesanso laikotarpio pavyzdžių.
Šiandieninė pramonė baldus gamina iš įvairiausių medienos ir net plastiko rūšių. Tačiau dabartinės tendencijos privertė kūrėjus vėl atsižvelgti į gamtą ir į natūralumą. Pasaulyje vis labiau vertinami tikro, natūralaus ir kvepiančio medžio gaminiai. Medžio masyvo baldai pasižymi išskirtine kokybe ir turi išliekamąją vertę. Mediniai baldai mėgiami tų, kurie vertina tradicijas ir ilgaamžiškumą.